Tai įvyko Sidabro Amžiuje, kada visų planetų gyventojai tarpusavyje gyveno taikiai. Visoje visatoje tvyrojo darna. Buvo daugybė linksmybių bei pokylių...O ypač daug jų vykdavo Mėnulyje. Šią planetukę valdė nuostabioji karalienė Ramybė (Queen Serenity), kuri turėjo neapsakomo grožio dukterį Princesę Ramybę (Princess Serenity). Kai tik vykdavo iškilmingi pobūviai mėnulio karalystėje, Princesė Ramybė (Princess Serenity) buvo pati gražiausia iš visų pabūvio viešnių! Tačiau daugiausia laiko princesė praleisdavo Žemėje, kur gyveno jos mylimasis - Žemės planetos princas Endimionas. Jiedu abu vienas kitą taip karštai mylėjo, kad net prisiėkė vienas kitam amžiną meilę. Nors ir Mėnulio Gyventojai nepasitikėjo žemės planetos žmonėmis. Kartą Princas Endimionas ir Princesė Ramybė susitiko paslapčia, tačiau jų pasimatymas nebuvo vienas maloniausių - princas atnešė siaubingą žinią:

- Žemę užvaldė piktoji Karalienė Berilė iš Negaverso! Ji yra valdoma Karalienės Metalijos, ir renka žmonių jėgas, kad Karalienė Metalija prisikeltų užvaldytų visą Visatą, bet pirmiausia užpuls Mėnulį!

Princesė išsigando. Tačiau ji buvo įsitikinusi, kad jos mylimas princas nėra Berilės pasiuntinys. Tad paprašė princo, kad jis pasiliktų ir padėtų apginti Mėnulį.

 Prasidėjo karas. Karalienės Berilės blogosios tamsos magijos pavergti Žemės žmonės ir keturi geriausi generolai su savo milijoninėmis kariuomenėmis puolė Mėnulį... Tai buvo Visatos taikos pabaiga... Karalienė Berilė buvo įsimylėjusi Princą Endimioną ir pasiūlė jam ją vesti. Tada jiedu kartu valdytų visą Visatą. Bet princas labai mylėjo Mėnulio princesę Ramybę, ir atsisakė išduoti savo mylimąją. Griuvo rūmų sienos, kolonos, o gražiųjų Mėnulio sodų nebeliko! Greitai nebeliko nieko, kas primintų nuostabią gyvuojančią karalystę: jos linksmybes, gyventojus bei nuostabią istoriją... Staiga pasigirdo šaižus garsas:

-MIRKITE! JŪS NEGALITE MYLĖTI VIENAS KITO! TAI TU, TU ESI KALTA PRINCESE RAMYBE, KAD PRINCAS ENDIMIONAS NE SU MANIMI! UŽ TAI MIRSITE KARTU! -šaukė Berilė

Į nusiabtą, kaidaise žaliavusį sodą išbėgo Karalienė Ramybė, princesės motina. Deja ji pavėlavo.Ji spėjo pamatyti du kūnus sklandančius ore, bet vis dar susikibusius už rankų - kurie priesiekė amžiną meilę. Taip, ji tvirtai apsisprendė.

"Mėnulio Kristalo Lazdele, atversk ir atkerėk!"

-Ne, Karaliene Ramybe! Jei panaudosite Sidabro Kristalo galią. Jūs žūsite! - suriko dvi katytės, Luna ir Artemisas - du mėnulio pasiuntiniai.

Danguje paskutinį kartą nuskardėjo nevilties ir įsiučio šūksnis, tai Karalienė Berilė... Ji pralaimėjo. Žuvusieji atsirado Kristalo Kapsulėse, kurios turės juos nunešti į Ateities Žemę...

-Tikiuosi Jie gyvens ilgai ir darniai,- tarė Karalienė Ramybė - tikiuosi,kad jie niekada neprisimins to siaubingo karo ir gyvens kaip ir visi paprasti žmonės... Artemisai,Luna, Jūs Mėnulio Pasiuntiniai, lydėkite Princesę Ramybę, princą Endimioną bei kitus jau žuvusios Mėnulio Karalystės gyventojus į Ateities Žemę... Perduokite šią Mėnulio Lazdelę-Skeptrą tik Karališkosios Kilmės asmeniui, o Sidabro Kristalą-Ateities Princesei Ra... Ach!- suriko ji, -Tikiuosi,kad visa tai neveltui, atminkite po 1000 metų, visą tai pasikartos... - tai buvo paskutiniai Karalienės Ramybės žodžiai...

-Karaliene Ramybe!- nuskardėjo paskutiniai skausmo pilni šūksniai...